Italija knibždėte knibžda Via Ferratomis. Neatsitiktinai pirmosios via ferratos būtent ir atsirado Italijoje, Dolomitų regione per Pirmąjį pasaulinį karą. Jos buvo įrengtos tam, kad palengvintų karių judėjimą sudėtingose, kalnuotose vietovėse, bei suteiktų apsaugą nuo priešų atakų. Po karo daugelis via ferratų buvo paliktos ir vėliau atnaujintos turizmui. Vienas tokių istorinių takų yra Via Ferrata de Luca – Innerkofler. Ji buvo dedikuota kalnų karo dalyviams – Sepp Innerkofler ir Piero De Luca. Šiandien ši via ferrata suteikia galimybę ne tik iš aukštai pasigrožėti žymiaisiais Tre Cime di Lavaredo bokštais, bet ir aplankyti istorinius, karo laikus menančius kelius ir tunelius.
Via Ferrata de Luca-Innerkofler reikalauja vidutinio lygio fizinio pasirengimo ir tam tikrų techninių įgūdžių, tačiau su tinkama įranga ir paruošimu ją gali įveikti daugelis.
Bendra informacija
- Kalnų grupė: Sesto (Sexten), Dolomitai
- Aukščiausias taškas: Monte Paterno 2,744 m
- Sezonas: birželio vidurys – rugsėjo vidurys
- Automobilio parkavimosi taškas: Rifugio Auronzo
- Įranga: daugiau informacijos apie via ferratoms skirtą įrangą galite rasti -> Via ferrata – kas tai? Įranga, drabužiai ir sudėtingumo lygiai.
 Laikas |  Sukilimas | Atstumas | Sudėtingumas* |
| 6h | 591m | 9km | B |
Via Ferrata de Luca-Innerkofler eiga ir etapai
Etapas #1: Rifugio Auronzo – Rifugio Lavaredo
Maršrutą pradėjome nuo Rifugio Auronzo. Ši trobelė yra Tre Cime di Lavaredo bokštų papėdėje ir tik išlipus iš automobilio pasitinka įspūdingais vaizdais. Nuo jos keliavome plačiu taku iki Rifugio Lavaredo.
Etapas #2: Rifugio Lavaredo – Rifugio Locatelli
Lengvai pasiekusios Rifugio Lavaredo, ilgai čia neužsibuvom or pajudėjome 101 taku link Rifugio Locatelli. Po truputį atsivėrinėjo vis gražesni Tre Cime di Lavaredo bokštų vaizdai. Pradėjo gniaužti kvapą, vis norėjosi sustoti nusifotografuoti. Pasiekus Rifugio Locatelli pasirodė nedideli ežeriukai.
Etapas #3: Rifugio Locatelli – Monte Paterno viršūnė, 2744m
Nuo Rifugio Locatelli sukome į rytus. Neužilgo radome įėjimą į Pirmojo pasaulinio karo tunelius. Prieš lendant į vidų užsidėjome apraišus, įsisegėme via ferratų įrangą, užsidėjome šalmus ir ciklopus. Pastarųjų tikrai prireikė – nors tunelyje kur ne kur buvo „langai”, šviesos iš jų tikrai nepakako. Patirtis labai įdomi ir unikali – kopėm laiptais, tamsiais ir drėgnais takais, laikėmės už grandinių.
Išlindusios iš tunelių atsidūrėme šviesoje ir Via Ferrata de Luca-Innerkofler pradžioje. Čia jau prasidėjo metaliniai lynai ir kopimas pasidarė kur kas statesnis. Pradėjome naudoti Via Ferratos saugos įrenginius.
Keliavome iki Forcella del Camoscio perėjos. Čia turėjome apsispręsti ar darome ratą ir judame atgal link Rifugio Lavaredo, ar kopiame iki Monte Paterno viršūnės. Diena mums nepasitaikė saulėta, bet nusprendėme vistiek sulipti iki galo. Vos pasiekus viršūnės kryžių – aplink tvyroję debesys prasisklaidė ir gavome pamatyti Tre Cime di Lavaredo bokštus kaip vyšnią ant torto! Buvo priimtas teisingas sprendimas:)
Etapas #4: Monte Paterno – kelias atgal
Kelias atgal suko pro Forcella del Camoscio perėją. Nuo čia leidomės šiauriniu Montre Paterno šlaitu. Takas vinguriavo stačiomis atbrailomis ir nors nebuvo techniškai sudėtingas, tačiau vietomis buvo su gan nestabiliu pagrindu, tad atsargumo reikėjo. Galiausiai pasiekėme 105 taką ir jau sparčiau judėjome link Rifugio Lavaredo ir tuomet atgal iki Rifugio Auronzo.
Maršruto žemėlapis
Sėkmės!
Solo kelionės